Plieninių vamzdžių pramonėje suvirinimas yra įprastas sujungimo būdas, naudojamas tvirtai sujungti dvi plieninio vamzdžio dalis. Tačiau suvirinimo proceso metu pagamintus suvirinimo siūlus reikia tikrinti, siekiant užtikrinti jų kokybę ir patikimumą. Taigi, kaip patikrinti plieninių vamzdžių suvirinimo siūles? Toliau pristatysiu kelis įprastus tikrinimo metodus ir išnagrinėsiu jų privalumus ir trūkumus.

Pirma, išvaizdos patikrinimas
Išvaizdos tikrinimas – tai paprasčiausias ir intuityviausias metodas, kurio metu suvirinimo siūlės kokybė įvertinama plika akimi stebint siūlės formą ir paviršiaus kokybę. Atlikdami išvaizdos patikrinimą, turėtume atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:
1. Suvirinimo siūlės forma: įprastomis aplinkybėmis suvirinimo siūlė turi turėti vienodą ir lygią formą be akivaizdžių nelygumų ar defektų.
2. Suvirinimo siūlės paviršiaus kokybė: Suvirinimo siūlės paviršius turi būti lygus, be defektų, tokių kaip įtrūkimai ir poros, taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, ar ant suvirinimo siūlės neliko nesusiliejusio srauto. Tačiau išvaizdos patikrinimas gali suteikti tik paviršiaus atskaitos tašką ir negali aptikti suvirinimo siūlės viduje esančių defektų, todėl norint atlikti visapusišką patikrinimą, būtina derinti kitus metodus.

Antra, radiografinis tyrimas
Radiografinis bandymas yra dažniausiai naudojamas neardomasis bandymo metodas, kuriuo galima aptikti suvirinimo siūlių viduje esančius defektus, tokius kaip įtrūkimai, poros ir kt. Įprasti radiografinio tyrimo metodai apima radioizotopinį radiografinį tyrimą ir rentgeno tyrimą.
1. Radioizotopinis radiografinis bandymas. Šis metodas naudoja radioizotopus kaip spinduliuotės šaltinį, kad aptiktų defektus suvirinimo siūlių viduje, nustatant spinduliuotės susilpnėjimą. Šis metodas turi gerą aptikimo efektą, tačiau dėl radioaktyviųjų medžiagų naudojimo reikia profesionalaus personalo, kyla tam tikra aplinkos taršos rizika.
2. Rentgeno spinduliuotės bandymas. Rentgeno spinduliuotės bandymo metu kaip spinduliuotės šaltinis naudojamas rentgeno aparatas arba spindulių vamzdis, kad aptiktų suvirinimo siūlių defektus, nustatant spinduliuotės susilpnėjimą. Šis metodas yra gana saugus naudoti ir neteršia aplinkos, tačiau įranga yra gana brangi ir reikalauja profesionalaus personalo, kuris veiktų ir interpretuotų rezultatus.
Radiografinis bandymas gali suteikti gana tikslią informaciją apie vidinius suvirinimo siūlių defektus, tačiau mažų suvirinimo siūlių ar suvirinimo paviršiaus defektų aptikimo efektas yra menkas.

Trečia, ultragarsinis tyrimas
Ultragarsinis bandymas yra dažniausiai naudojamas neardomasis bandymo metodas, kuris aptinka suvirinimo siūlių defektus sklindant ir atspindint ultragarso bangas. Ultragarsinis bandymas gali aptikti suvirinimo siūlės viduje esančius defektus, pvz., įtrūkimus ir poras, bei išmatuoti defektų dydį ir vietą. Ultragarsinio testavimo pranašumai yra tai, kad operacija yra gana paprasta, kaina yra maža ir galima atlikti aptikimą realiuoju laiku. Tačiau atliekant ultragarsinius bandymus keliami tam tikri reikalavimai suvirinimo siūlės geometrijai ir garso bangos sklidimo keliui, todėl reikia apmokyti ir valdyti specialistus.

Apibendrinant galima pasakyti, kad plieninių vamzdžių suvirinimo siūlių patikrinimas gali būti atliekamas vizualiai, radiografiškai ir ultragarsu. Skirtingi metodai turi skirtingus privalumus ir trūkumus, o tinkamą metodą galima pasirinkti atsižvelgiant į faktinę situaciją. Apžiūrint suvirinimo siūlę, būtina atkreipti dėmesį į eksploatacines specifikacijas, kad būtų užtikrintas patikrinimo rezultatų tikslumas ir patikimumas. Tuo pačiu metu nustatyti suvirinimo defektai turi būti laiku pataisyti ir apdoroti, kad būtų užtikrinta plieninio vamzdžio kokybė ir saugumas.