Takumo stiprumas yra svarbi besiūlių vamzdžių mechanikos sąvoka. Tai besiūlių plieninių vamzdžių įtempių vertė, kai kalioji medžiaga pasiduoda. Kai besiūlis plieninis vamzdis deformuosis veikiant jėgai, deformaciją šiuo metu galima suskirstyti į du būdus: plastinę ir elastinę deformaciją.

1. Plastinė deformacija neišnyks, kai išnyks išorinė jėga, o besiūlis plieninis vamzdis patirs nuolatinę deformaciją.
2. Tamprioji deformacija reiškia, kad esant išorinei jėgai, išnykus išorinei jėgai, išnyks ir deformacija.

Takumo riba taip pat yra besiūlio vamzdžio įtempio vertė, kai jis pradeda plastiškai deformuotis, tačiau kadangi trapi medžiaga nepatiria akivaizdžios plastinės deformacijos, kai ją tempia išorinė jėga, takumo ribą turi tik plastinė medžiaga.

Čia besiūlių vamzdžių takumo riba, kurią mes nurodome, yra takumo riba, kai atsiranda tekėjimas, ir įtempis prieš mikroplastinę deformaciją. Kai jėga yra didesnė už šią ribą, dalis visam laikui suges ir negali būti atkurta.

Išoriniai veiksniai, turintys įtakos besiūlių vamzdžių takumo ribai, yra: temperatūra, deformacijos greitis ir įtempių būsena. Mažėjant temperatūrai ir didėjant deformacijos greičiui, besiūlių plieninių vamzdžių takumo riba taip pat didėja, ypač kai korpuso centre esantis kubinis metalas yra jautrus temperatūrai ir deformacijos greičiui, dėl kurio žemoje temperatūroje plienas trapūs. Taip pat labai svarbi įtaka streso būsenai. Nors takumo riba yra esminis rodiklis, atspindintis pagamintos medžiagos savybes, takumo riba skiriasi dėl skirtingų įtempių būsenų.
Būdingi veiksniai, turintys įtakos takumo ribai, yra šie: ryšys, organizacija, struktūra ir atominė prigimtis. Jei lygintume besiūlių vamzdžių metalo takumo ribą su keramika ir polimerinėmis medžiagomis, pamatytume, kad sukibimo jungčių įtaka yra esminė problema.